Vėliavos

VĖLIAVOS (vexillum), kaip kovinių darinių žymenys, Europoje atsirado XII – XIII amžiais. Veksilologija, kaip heraldikos sudėtinė dalis, apima vėliavų formavimą ir ruošimą. Tik po vėliavų atsiradimo pradeda plačiau vystytis pati heraldika. Pradžioje, kaip kovotojų atpažinimo ir garbės simbolis, jos buvo tvirtinamos ant iečių, jų audekle buvo vaizduojamas riterio ar valdovo herbas. Dažniausiai tokios vėliavos būdavo kvadratinės. Neretai turėdavo vieną ar kelias uodegas. Mažos vėliavėlės, arba VIMPELAI, kartais pagamintos iš kitų medžiagų, dažniausiai apsiribodavo pagrindinės vėliavos spalvomis. ŠTANDARTAI – didesni už vimpelą, nuo koto siaurėjantys ir besibaigiantys apvaliai, arba dvišakai; prie koto turėdavo žemės suvereno ženklą, toliau nuo koto – riterio simboliką. Didžiausios, šventintos vėliavos CHORUNGVIAI buvo su daug uodegų. Jos kabojo ant kryžiško skersinio ir dėl savo dydžio kartais vežamos specialiu vežimu ir lydimos privilegijuotų saugotųjų. Šių vėliavų forma iki šiol naudojama bažnyčių vėliavose, o jų susimbolinti atvaizdai sutinkami bajorų herbuose. Lietuvių vėliava pirmą kartą paminėta 1337 metais.

Šiandien demokratinės Europos valstybės, turinčios valstybingumo paveldą, išskyrus Lietuvą, turi nacionalines, paprastai trispalves ir valstybės vėliavas su valstybės heraldika. Savo herbines vėliavas turi valstybės, miestai, apskritys, rajonai, miesteliai, didieji Lietuvos etnografiniai regionai, institucijos, bendrijos ir šeimos. Herbinės vėliavos būna dviejų rūšių: reprezentacinės ir lauko. Pagrindinės, arba reprezentacinės vėliavos, yra vienetinės. Jų statusas sakralus. Karinę pulko vėliavą kovoje praradus gresia pulko išformavimas. Reprezentacinė vėliava ruošiama su pilna herbo sudėtimi, siuvinėjama ir aplikuojama. Pagal reprezentacinės vėliavos projektą siuvinėjimo ir aplikacijos būdais jas ruošia studijos bendradarbė Regina Každailienė. Lauko vėliavose pateikiamas tik pats herbas skyde, arba tik skydo figūros. Tuo atveju pats vėliavos laukas atstoja skydą. Lauko vėliavos ruošiamos tekstilės marginimo būdu. Jos dažnai susidėvi, todėl jų ruošiama kelios dešimtys.